Rodos paprasta, kad reikia tylėti norint švęsti. Šventė pirmiausia yra tyla. Nurimęs turi būti visoks judesys, visi trenksmai, visoks darbas, nutilę visi garsai ir šuksmai.
Bet kad ir nieko nebebūtų girdėt, kad užsimerktume akis ir užkurtintume ausis, vis dėlto numanytume, kad nėra tylu - mūsų viduje.
Širdis plaka, jausmai sukyla ir nusenka, visokie palinkimai, linkėjimai ir geiduliai gyvėja ir silpnėja, auga įvairus troškimai ir pakinta, siaučia visokios aistros ir nusiblaško; atplaukia ir nuplaukia, atšauja ir išnyksta visokios mintys, susipina, susivelia, varžosi, jungiasi ir priešinasi visokie protavimai, ir gal vėl - taikinasi, susiderina.
Toks tai gyvumas, toks judesys žmogui žinomas, nors visas pasaulis tylėtų. Ir žmogui rodosi, lyg būtų tai garsiausiejie šauksmai ir rėksmai. Todėl jam ir nėra šventa, kuomet jie jo gyvenime turi viršų.
Bet ypatinga! Nueiname į pajūrį, amžinas čia ūžimas! Bangos virsta krantan su didiu, garsiu griausmu ir vėl slūgsta. Nėra čia nė valandėlės tylos. Tatiau mes nutylame. Stovime ir klausomės, kaip tai darė žmonės šimtus ir tūkstančius metų atgal. Ir švenčiame!
Vėlgi-nueiname į girią, į mišką. Kaip jis gaudia! Kaip lapai, mediai šlama. Visokie gyviai tsirpi, zirzia, visokie paukščiai čiauška, čiulba. Nėra tylu, tatiau, lyg šventa miške. Mes klausomės, kaip tai darė žmonės šimtus ir tūkstančius metų atgal.-Ir švenčiame!
Gal toliau lipame ir į kalnus. Ir vėl tas pats dalykas. Upeliai, srovelės ir srovės šniokšdamos skubinas žemyn. O kad kartais ir rodosi, lyg tyla norėtų užvyrauti visa, vėl girdėti tai dundant, tai sprogstant, tai vėl žmonių, tai gyvulių garsai. Ir nutylame, klausomės. - Ir švenčiame!
O kad nueiname į didiasias žmonių darbo vietas, į didių vietovių žmonių kamšą, - tad rodosi čia jau kitaip. Čia neramu, čia garsu, nebetylu, nebešventa. Bet išmokę gamtoje klausyties, išmokę pamiršti savo vidaus garsus, tada mums visur ir didiausiame žmonių neramume tylu, šventa. Ir tur būt suprantame, kad švęsti yra klausyties. Gyvenimas yra giesmė, yra gaida. Ir jos klausydamies, mes švenčiame.
Šventimo slėpinys veikia, kad žmogus pamiršta atskiro savo gyvenimo garsų klausyties, ir kad jis atveria savo sielos ausis didiajai gyvenimo gaidai. Įtraukiamas į ją, jis ir liekasi be savo menkumo. Todėl jam taip ramu, tylu ir šventa pajūryje, miške, kalnuose ir net didiajame žmonių bruzdėjime, kadangi jis su gyvenimo gaida yra didėjęs, pakilęs iš siaurumo, ankštumo.
Žmogus tuo pakilimu įžengia į didijį gyvenimo vienumą. Žmogui tada tikra Šventė, kuomet jis moka sutart su didiuoju gyvenimu, kuomet tasai jo sieloje atsigarsi, ir kuomet žmogus pats tvirtina šį vienumą, stengiasi kurti gyvenimo vieningumą. Tada jis ir nebesiklauso tiktai. Jo vidus gieda gyvenimo gaidą. - Švęsti reiškia gyvenimo gaidai leisti giedoti savo viduje su kitais!
Bet kaip žmogus tai daro su pasišventimu, kaip jis tik rūpinas gyvenimo vieningumu, jam ir atsiveria naujos tolybės. Jis pradeda numanyti to didiojo vienumo Pagrindą. Pradeda ieškoti gyvosios santaros su juo. Pradeda suprasti savo uždavinį ir pradeda patsai giedoti.
Nebevien sutardamas su gyvenimo gaida, kaip ji skamba gamtoje, gaudia pasaulyje! Jis gieda, leidęs skambėti gaidai iš visos visumos Pagrindo. Leidia skambėti didiajam džiaugsmui, neapribuotai užuojautai visam pasauliui, leidia reikšties Amžinajai Meilei.
Švęsti yra giedoti iš savo sielos gelmių, reiškia nešti savo, būtent žmoniškumo balsą į pasaulį. Žmogus turi vyriausią žodį gyvenimo gaidoje. Jį jis ir turėtų giedoti.
Amžinasis žodis yra kūręs visą pasaulį, visą visumą. Jis gyvena širdyse viso to, kas esti. Jis yra žmogaus sielos siela. Jis ir yra visos gyvenimo gaidos prasmė, grožė ir galia. O jai leisti skambėti visu tuo, ką jis mano, jautia, veikia, gali tiktai žmogus. Žmoniškumo balso gyvenimo gaidoj pasaulis kaip tik ir laukia. Ir jam tai sulaukus, ne vien žmogui, bet visam pasauliui būtų aušusi Šventė.
Vydūnas