Įžiūriu didelę bėdą - net ukrainiečių tautos pasipriešinimas kol kas nepaskatino mūsų valdančiųjų keisti politinę retoriką ir mąstyseną. Nors visiems akivaizdu, kad ukrainiečiai rodo didžiulį tautinį patriotiškumą, savo krauju gina tautą ir valstybę nuo Rusijos viešai paskelbto tikslo - tautą išnaikinti, o valstybę - nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Ukrainiečiai rodo pasauliui sveiko gynybinio nacionalizmo jausenos svarbą - nacionalizmas yra esminiai kultūriniai emociniai „klijai", verčiantys žmones tautiečiais. Tų „klijų" svarba ypač išryškėja didžiųjų iššūkių, ypač karinių agresijų metais - kylama ginti savo Tėvynės ir tautos. Tačiau politinėje „Globalios Lietuvos" darbotvarkėje nėra sąvokų „tauta" ir „Tėvynė", juolab programų ugdyti meilę Tėvynei ir tautai. Tai suvokiama kaip europiečiams nepriimtinas ir iš politinės apyvartos trintinas nacionalizmas.
Skaitant jūsų minėtąjį dokumentą neapleidžia mintis, kad jį rašė visiškai su tikrove susipykęs buhalterinis protelis, kuriam svarbiausia - laikytis tokio žodyno, kuriame nebūtų jokios užuominos apie Tėvynės gynimą ir jai būtiną nacionalinės bei valstybingumo jausenos ugdymą. Tam reikėtų keisti ne tik politiką, o su ja ir politinį elitą, bet ir visą švietimo sistemą. Tad pagrindinė to strateginiu vadinamo dokumento sąvoka yra „atsparumas".
Daugžodžiaujama apie būtinumą ugdyti piliečių atsparumą įvairiai priešiškai informacijai, skleidžiamoms galimai kenkėjiškoms nuotaikoms. Kurpiamas net planas iki 2030-ųjų, nors vargu ar kas gali įsivaizduoti, koks bus pasaulis ir mūsų regionas po kokių penkerių metų. Jame numatyti net pažangos rodikliai. Tačiau taip ir nesupranti žmogus, o ir planuotojai nesugebėtų paaiškinti, kas tas „atsparumas" ir kaip jis matuotinas?
Gal jis įsivaizduojamas kaip žmogaus būdo bruožas ar jausmas, gal kaip moralinis imperatyvas - būk atsparus. Galima nujausti, kad šia sąvoka keičiamas visiems suprantamas patriotiškumas. Tad ukrainiečių patriotus mes pripažįstame ir ES pripažins, tačiau savųjų niekaip - mums jie tebūnie „atsparieji žmogiškieji ištekliai". Kas jau kas, bet kariuomenės intelektas turėtų rodyti šiuo metu didesnę patriotinę brandą ir drąsą.
Mes iki šiol stengiamės net Europos Sąjungos išvalstybinimo ir ištautinimo nuostatai užbėgti už akių - kad tik niekas niekur negalėtų įžiūrėti jokių nacionalumo ar nacionalinio valstybingumo apraiškų. Tik pasižiūrėkime, kokie būreliai pritarėjų, nepaisydami istorinių faktų, uoliai šmeižia didį Lietuvos patriotą, didvyrį Joną Noreiką - Generolą Vėtrą, dalyvaudami apgailėtinuose Silvijos Foti knygos apie jį pristatymuose, rašydami tai knygelei panegirikas.
Valstybei būtinas nacionalinis tapatumas, kaip ir tautinė savimonė, neįmanomas be savojo istorijos pasakojimo, kuriame nepaprastai svarbūs yra didvyrių, už tautą ir valstybę pasiaukojusių žmonių, paveikslai. Pagal juos auklėjasi ir kiti, į juos atsiremiama lemtingų išmėginimų metais. Išvalstybinimo ir ištautinimo politika pirmiausia ir imasi istorijos, o ypač - didvyriškosios.
Trinant didvyrius, laistant purvais jų atminimą, tauta netenka esminių savivokos ir savivertės gairių bei vertybių. Kas labiausiai netenkino Vladimiro Putino Ukrainoje, ką pirmiausia jis žadėjo naikinti - ukrainiečių nacionalistus. Kodėl? Todėl, kad su jais niekada nesusitars dėl Tėvynės ir tautos pardavimo. Ir kaip greit nacionalistais tapo visi ukrainiečiai, visi Ukrainos piliečiai! Juk V.Putinui taip ir nepasidavė nė vienas net ir rusakalbiškiausias miestas. Tad dabar oficialioji rusų doktrina pasauliui - Ukrainą visiškai „deukrainizovatj".
Tik pagalvokime, kaip greitai mes iš lietuvių tautos, kuri įnirtingai laisvinosi ir išsilaisvino iš rusiškosios sovietinės okupacijos, virtome betaučiais „žmogiškaisiais ištekliais", net nesusimąstydami, kas ir kodėl mus tokiais pavertė. Sykiu ir Tėvynė nenumaldomai buvo verčiama teritorija, kurioje svarbiausia yra užsieniečiams galimų pirkti sklypų rinkos kaina, medienos ir kitokie ištekliai.
Tačiau visiškai aišku, kad „žmogiškieji ištekliai" nieko nei siekia, nei gina - jie skirti perdirbimui. Iš tų išteklių išspaudžiama pridedamoji vertė. Mūsų politikai taip ir žiūri į žmones. O kokiam sveiko proto piliečiui ateitų į galvą mintis ginti teritoriją ar sklypą? Ginamos tik Tėvynės. Ir jos gynėjai yra ne „žmogiškieji ištekliai", o tautos bei tautiečiai.
Ukrainiečių pasipriešinimas keičia visą Vakarų pasaulį, o ypač esmines ES politines nuostatas. Visiems tapo aišku, kad valstybė neatmirė, o tauta, nacionalizmas ir nacionalinis tapatumas yra svarbiausi veiksniai dabarties karinių iššūkių aplinkoje. Dabar ukrainiečiai kaunasi savo Didžiajame Tėvynės kare ir iškyla kaip didi europinė tauta, ginanti visą Vakarų pasaulį. Ji niekada nepriklausė civilizacinei Rusijos erdvei, kurioje vyrauja ekspansionistinis ordiškasis imperinis mentalitetas, politikų prikeliamas grobuoniškiems tikslams.
Grobuoniškumas taipogi istorinis - juk rusai patys prisipažįsta negalį neužgrobę geriau gyvenančių kaimynų žemių. Savo geopolitikų raštais jie aiškina, kad rusų dvasia bekraštė, ji negali nusėdėti vietoje, jai maga peržengti visas teritorines ribas, o toks peržengimas rodo moralinių ribų stoką. Imperinis nemoralumas yra kartu visiškas klusnumas įsakymui, nes ribų nepripažįstanti ir savo krašte negalinti nustygti dvasia pripažįsta tik valdovo įsakymą. O ypač - postreliatj i pograbitj (pašaudyti ir paplėšikauti - liet.). Todėl Rusija visada buvo ir bus civilizacinė grėsmė jos kaimynams.
Juolab savųjų išvogta ir pažeminta. Ukrainiečiai atlaikė nuožmų rusų užpuolimą, kai didžiosios Vakarų šalys iš esmės buvo susitaikiusios su jų pralaimėjimu - jau pirmomis karo dienomis Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui buvo pasiūlyta evakuotis. Tačiau nei tauta, nei jos prezidentas nepasidavė, tad Europa dabar turi iškilų politinį lyderį, karinį ir moralinį autoritetą, verčiantį naują Vakarų pasaulio istorijos puslapį, kuriame įrašyta didžioji ukrainiečių kova ir auka.
Besikeičiantį vakarietiškos politinės retorikos pobūdį iškalbingai liudija prieš kelias dienas JAV demokratų, liberalų, kairuolių, abortininkų ir genderistų dienraštyje „The New York Times" išspaudintas straipsnis „Why Liberalism Needs Nationalism and Religion" (Kodėl liberalizmui reikia nacionalizmo ir religijos - liet.). Prieš porą mėnesių tokio pavadinimo teksto šiame laikraštyje nebuvo galima net įsivaizduoti.
Dera suvokti, kad įnirtingai prieš visokias nacionalizmo apraiškas ir krikščionybę kovojęs kairuoliškasis liberalizmas tokiu pripažinimu stengiasi nesileisti išstumiamas iš politinės darbotvarkės. Tačiau iššūkiai stumia jį į paraštes. Tad mūsų politikams būtina kuo greičiau atsigręžti į savo Tautą ir Tėvynę, kurioje svarbiausi dalykai yra prigimtinė šeima, nacionalinė jausena ir gimtoji kalba.
Toks atsigręžimas ne silpnins ES, o ją stiprins, nes didins jos kūrybines galias, o europietiškumui teiks ne tik juridinį, bet ir nacionalinių valstybių kovomis su agresyvia rusiškąja civilizacija grindžiamą turinį. Tai gerokai anksčiau padarė lenkai, tos vertybės imamos puoselėti ir kitose Europos šalyse.
Tačiau mūsų politikams labiau suvokiamos belyčių ir translyčių laisvės nei Tėvynės gynimas. Nesvarbu, kad didžioji dalis visuomenės mano kitaip - politikai visokiais demagoginiais būdais stengiasi įgyvendinti tarsi „europines" politines nuostatas, nenorėdami matyti, kaip sparčiai ukrainiečių šventa kova keičia pasaulį ir politinę darbotvarkę.
Keistas demokratijos supratimas. Rusijos prezidentas vykdo politiką, kurią palaiko daugiau kaip 70 proc. gyventojų, o mūsų valdžia - partnerystės, prigimtinės šeimos ardymo, vaikų seksualizavimo ir Stambulo konvencijos įtvirtinimo atžvilgiu vykdo politiką, kuriai nepritaria daugiau kaip 70 proc. gyventojų. Ironiškai galėtume klausti apie mūsų demokratijos pobūdį. Toks valdžios „bukumas" šiuo metu ypač žalingas Lietuvai.
Vytautas Rubavičius