...Negalėjome net pagalvoti, kad išvysime griūtį savo mylimosios kalbos, kuri kaip deimantas švyti ištisoms garsiausių kalbininkų ir svetimšalių jos žinovų kartoms.
Švyti, bet tik ne mūsų šalies valdantiesiems: ją užpuolusiems kaip didžiausiems priešams. Jie sutrempė amžiais gludintą mūsų gimtąją kalbą, išradinėdami visokiausias „žmogas“, išdarkė jos abėcėlę, primesdami kalbai okupacinių režimų rašybą, nuskurdino kalbą, nusprendę mokyklose nebemokyti mūsų kalbos žodžių kirčiavimo ir jos sudėtingesnių gramatinių formų.
Skaudžiausia, kad kalbą užpuolė savi. Patys neturėdami lietuvių kalbos grožio pajautimo, jie neatsižvelgė į žymiausių lituanistų įtikinėjimus ir prašymus nekibti savo kalbai į atlapus...
...Kyla ir praktiniai klausimai, kurie Tautai yra tikrai skausmingi. Jeigu Lietuvos piliečiams nuo darželio ir mokyklos suolo būtų diegiama reikiama pagarba gimtajai kalbai, tai užsimojus „turtinti“ lietuvių kalbos abėcėlę kitų kalbų raidėmis (tai yra visiškai nesuvokiama ir net neįsivaizduojama kitose Europos šalyse), visa Tauta turėjo išeiti į gatves ir reikalauti liautis žudyti Tautos gyvastį. Ar Tautos ir jos valdžios abejingumas, baisi nepagarba savo kalbai iš tiesų neprisideda prie to, kad praėjus trims dešimtmečiams nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje net mintis pereiti prie visuotinio mokymo valstybine kalba kelia pasibaisėjimą, nors tokiam žingsniui ryžosi Estija ir Latvija, kurių demografinė padėtis nepalyginamai prastesnė?...