Gėda šaliai, kurioje mokytojai vargsta ir skursta. Gėda tam, kurs žino, kad jo vaikus moko varganaujantis žmogus. Ne tik sarmata tautai, kuri nesirūpina būsimos kartos mokytojais, bet - neišmanymo ženklas. Ar galima patikėti vaikus susikrimtusiam žmogui? Ar galima pamiršti, kokia yra vargo spinduliuotė? Ar galima nežinoti, kad prislėgta dvasia nepažadins susižavėjimo? Ar galima mokytojavimą laikyti niekingu užsiėmimu? Ar galima laukti iš vaikų dvasios šviesėjimo, jeigu mokykla bus menkinimo ir nuoskaudų vieta? Ar galima justi statymą, esant dantų griežimui? Ar galima laukti širdies ugnių, kada dvasia tyli? Taip Sakau, taip Kartoju, kad tauta, pamiršusi mokytoją, pamiršo savo ateitį. Nepraleisime valandos mintimi siekdami ateities džiaugsmo. Bet pasirūpinsime, kad mokytojas būtų vertingiausias asmuo šalies nuostatose. Ateina metas, kada dvasia turi būti išlavinta ir nudžiuginta tikruoju pažinimu. Ugnis ties slenksčiu.
Ugninis pasaulis I, 582