Nėra dar visos prigimtos galimybės išnaudotos, o jau prislėgė materinė kultūra žmogų. Jis virto jos priemone, net jos vergu. Ji augo, jam pasilikus kas jis buvęs. Ir visi mūsų laikų bandymai žmogaus padėtį gerinti tegali tuo pasibaigt, kad visa materinė kultūra bus sunaikinta ir žmogus pasijus bestovįs pradžioj tos kultūros gyvenimo.
O yra kita dar išeitis. Žmogus gali savo asmenybę augint, ir toji tad apsireikš aukštesniu mokslu, menu ir žmoniškesne dora, ir tad iš lengvo virs kitokia ir materinė kultūra. Ji nebeprislėgs žmogaus, bet jam tarnaus.
Todėl sielos kultūra turėtų kiekvienoj tautoj būti svarbiausias dalykas. Ji yra iš tikrųjų ta šventykla, iš kurios pareina visos tautos labas. Šitą šventyklą kurti yra kiekvieno žmogaus uždavinys. Savo sieloj jis deda jai pagrindą. O ne vien sau, bet visai tautai. Čia kiekvienas savo tautai stato Dievnamį, iš kurio spindi nuolatinis palaiminimas jai ir žmonijai.